XV Vilniaus maratonas 2018

Vilnius, Lietuva. 2018-09-09

6 mėnesius trukęs išbandymas tuoj baigsis. Iš vakaro suvalgiau Lidl’o lazanijos, kad jausčiausi 100 proc. pasiruošęs. Beliko ryte pasitikrinti :

  1. Batų raištukai ar tvirtai užrišti;
  2. Ar SIS’o geliukas kišenuke – bėgau su vienu vieninteliu;
  3. Ar numerį užsisegiau;
  4. Ar ant kojos piršto apsivyniojau pleistrą, kad nesubuktuočiau nago galutinai;
  5. Ar užsiklijavau pleistriukus ant krūtinės;
  6. Įsidėt lęšius ir palikt akinius namie.

Visi punktai checked, double checked – galim pajudėt.

Mašiną pasistatom po ženklu, greta besikuriančio Hilton viešbučio – gerai žinau, kad po maratono nepaeisiu, tad pažeidžiu KET’ą. Mašinų sočiai, o mums šypsosi ne tik saulė, bet ir mūsų kolegos bėgikai – pro šali apšildami kojas laksto pusmaratoninkai ir maratoninkai.

Atvyko palaikyt mano tėvukai į Vilnių, brolis, uošviai, švogeris su šeima – visa šventė giminėje. Per savo treniruočių laiką laksčiau be apšilimo, be spec. pratimų ar prasitampymų, tad logikos nekeičiu ir starto dieną. Paprastai pasukioju klubus prie Katedros bokšto, ir be 15 min einu į C gardą. Skirstė dalyvius pagal pajėgumą, tai reiškia, jog prieš užsiregistruojant turi nurodyti kokiu laiku bėgsi, kad nesimašytum po kojomis greitesniems. Mano tikslas atbėgt iki 4:00 val maratoną, todėl ir pasirenku intervalą nuo 3:30 iki 4:00, t.y. patenku į C starto koridorių.

Dar 10min kalbų, be kurių neapseina tokie rengianiai. Akcentas – himnas, jis pakelia pulsą, ūpą, todėl jaučiuosi faktiškai apšilęs, širdelės skilveliai kalatojasi prieš startą vis smagiau. Šūvis, pykšt, plojimai ir mes pasileidžiam nelygia Šventaragio g. Nieko nėr smagiau bėgti pirmus šimtą metrų, tokia mikro kova dėl pozicijos. Prasilenkiu ir pamoju šeimai. Mintys švarios, nesusijaukę, todėl no stress. 2 – 5 km bėgam tirštam jogurte, takas palei Nerį sutvarkytas, bet gal 4 metrų pločio, tai nelabai vykusi starto pradžiai atkarpa. Visi mėgina išsirinkti ir atitaikyt savo pace, bet yra tokiu smagučių, kurie sugeba bėgti Neries krantinės šlaitu, net dulkės rūksta, akmenys ritasi, pėdos ir čiurnos susuktos kaip itališki makaronai, bet man smagu matyti taip puikiai pasiruošusius dalyvius. Kovinė dvasia ir tokios įdomios situacijos dar lydi keletą kilometrų.

Screenshot_7

Neplanavau gerti organizatorių pastatytose vandens salelėse. Treniravausi gerti 16, 31 kilometruose, tokio plano ir laikausi. Tad prabėgu gal keletą tokių salėlių, ten toks mažas chaosėlis prieš kiekvieną bandą. Nes mes kaip skėriai. Prieš akis tobulas stalas, kelias ir vandens pripiltos stiklinės, bet po mūsų nors ir tvanas – kelias nubarstytas plastikinėm stiklinėm, vanduo tyška ant kojų, rankų ir savanoriams į veidus, geliukai ir užkandukų likučiai mėtosi po kojomis.

Pokalbiai verda, visi tokie šnekūs ir su nuotaika. Išbėgam iš Vingio parko, tokia pakili nuotaika, mano tempas toks besitampantis kaip triusikų guma. Šokinėja tai 4:20 – 4:45 min/km. Būtina šitą vietą susitvarkyt, nes vėliau turėsiu problemų. Greta Neries krantinės kylant link Žvėryni tilto mane pasitinka artimųjų šūksniai, palaikymo komandai jau dabar galiu padėkoti už nerealų triūsą.

Screenshot_3

Nesmagiausia atkarpa – tokia buvo, yra ir liks Goštauto gatvė iki Congreso viešbučio. Saulė, kepinantis asfaltas, tokia psichologiškai slegianti gatvė, tokia not fun. Prasilenkiu su vyruku, kuris jau grįžinėja link Gedimino prospekto. Dažnai su juo prasilenkdavom ties Santariškėm, čia yra mano sporto bazė ir išminti bėgimo takai. Sėkmės jam. Aš toliau bėgu savo planuotu tempu už nugaros kiek palikęs 3:30 val balionininkus – terminologiškai pace maker’ius. Gera žinia, jog įbėgęs į Gedo prospektą gausiu paturbinto vandens mat jau nubėgau apie 15km. Įšoviau geliuką, išgeriu iš Brigitos rankų paturbinto vandens.

Mieste šimtąkart smagiau, tokia šventiška nuotaika, jaučiasi mieste šurmulys, kavinių gausmas ir plojimai. Kažkaip patikiu, kad prabėgsiu maratoną dar nebaigęs nė pirmo rato 🙂 o tai buvo klaida. Bėgu pro Vokiečių gatvę, tuomet nuo Rotušės vedančiu vėl šleivu kreivu akmenimis grįstu keliu, man tai jau kaip trail’o treniruotė bėgt tokiu pagrindu. Užupio respublika kertu su džiaugsmu, nes už kelių kilometrų pirmo rato pabaiga. Dabar kai pagalvoju 21km su dabartiniu pasiruošimu būčiau prabėgęs labai greitai, tikrai pagerinęs sąvo 1:33 val. rekordą.

O 42km tai jau mano kova, ne žmonos, šeimos, bet mano asmeninė kova su savimi. Charakterio, valios ugdymo priemonė. Kągi prabėgo 1:43 val, ir aš baigiu pirmą ratą. Geriau negu planavau, su ugnele tęsiu savo žygį į asmeninę pergalę. O dalyvių liko visai nedaug, vos prasilenkiu su vienu kitu. Jau kai kas stabdeli, pažingsniuoja, vėl pabėga, vėl stabteli, neskubėdami atsigeria vandens, pamojuoja Kariuomenės chorui. O aš jaučiu kaip man tirpsta jėgos. Vingio parko prieigos buvo puiki priedanga nuo saulės, artimieji vėl džiaugsmingai moja rankomis, manyje nemato jokio nuovargio. Bet jau išbėgęs iš Vingio parko stoju paturbinto vandens, noriu kiek pažinsniuoti ir atsigert, jog neužspringčiau.

Screenshot_2

Po gana ilgos pertraukos mane pradeda lenkti greitesni kolegos. Jau girdžiu kaip mano kojos aimanuoja: – Pavargom, šeimininke. – Dar liko bėgt 45min, mano mažosios pėdutės, pakentėkit. O kai kirsim finišo liniją, pažadu dosniai jums atsidėkosiu. Stengiuosi neskaičuoti nei laiko, nei atstumo, išvalyt mintis, ieškau topic’o, kuo čia būt galima užsiimti. Bet visos pastangos menkavertės, laiko skaičiavimas ir vertinimas kiek dar čia liko ima viršų. Grįžtu į centrą ir susitinku savo bičiulį Simoną, kuris šiais metais nedalyvauja bėgime, bet sugeba šokt į bėgimo trasą ir puskilometrį palydi bėgdamas greta. Liko sunkioji dalis –  nelygus kelias, karšta Vokiečių gatvė.

Viskas, brangieji, aš jau čia pat, Užupį prabėgu varganai, rankos dirba kaip malūnai, kojos kaip Godzilos jau. Jokio bėgimo grakštumo, laisvumo, vien tik juodas darbas. Bėgu pro Dailės akademiją, pasitempiu, jau viduje šypsausi, nors skaičiuoju iki finišo likusias minutes. Nesusigraudinu, nebeturiu ašarų iš ko verkti, nors artėja mano pirmojo maratono gyvenime pabaiga. Keliu rankas aukštai į dangų, dėkoju visiems, kurie buvo su manim visą pasiruošimo laikotarpį, palaikė ir įkvėpė. Rezultatas 3:36 val.

Screenshot_1

Pasibaigus šiai odisėjai sunku nulaikyt kojas, medalis spaudžia prie žemės, noriu gerti, į dušą ir į lovą išsimiegot. Saldžių sapnų!

Screenshot_4

Išvados: pasiruošimas ir maratono bėgimas neturi jokios romantikos. Galbūt romantikos užuomazgos, kai užsiregistruoji bėgti maratoną ir kai kerti finišo liniją. O ta ilgoji dalis – 6 mėnesių pasiruošimas ir pats bėgimas tikras išbandymas fizinis, ne ką mažiau psichologinis. Jeigu nori kažką kažkam įrodyt – nubėk maratoną. Batelius pastatysiu dabar į kampą, užsiimsiu bendru fiziniu, bet jokiais būdais nesustosiu pildyt savo svajonių.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s