Video

Madeira

Madeira, Portugalija

O saulėtoji, Madeira!
Šį kartą pradėsime netipiškai.

Maidera pirmoji mūsų, kaip šeimos, sutuoktinių, ir dar labiau įsimylėjusių medaus kopinėtojų kelionė. Todėl ir viską čia galime apibūdinti tik labai teigiamai: per dieną Madeiroje galima pergyventi beveik visus metų laikus, tačiau temperatūra nekrenta labai žemai, sala akyse žaliuoja ir žydi – tokios augalijos nematėme dar niekur, vietiniai labai svetingi ir paslaugūs, vaisių įvairovė džiugina akį ir pilvą, vandenyno galia gasdina, tad mūsų atostogos žada būti nuostabios!

Deja, Lietuva neturi tiesioginio skrydžio į Madeirą, todėl skrendame iš Varšuvos. Kelione iki Varšuvos ir iš Varšuvos į Vilnių mums dar prideda pora dienų prie bendro atostogų skaičiaus, bet toks nedidelis nepatogumas mums nesukliūdys. Be to, Varšuva – mūsų antrasis Vilnius.

NOVATEK CAMERAMindaugas salą pavadino „daug gražių mažų miestelių“, kaip vyrui jam čia pritrūko daugiau veiksmo, adrenalino ir dar nepatirtų pojūčių.  Tačiau į kelionės pabaigą pripažino, kad vairavimas visą tai kompensavo. Jei kitose kalnuotose vietovėse, kilimas į kalną vyksta serpantinais, tai čia daugelyje vietų – jei nori į kalną, tai kelias driekiasi tiesiai į kalną. Dauguma atvejų tikrai suabejojau, ar nesiversim aukštelnyka, nes

NOVATEK CAMERA

važiavimas kokiu 70 laipsnių kampu tiesiai į kalną leido mums paprakaituoti ir tikrai patampė nervus. Brigita bijo Vilniuje “Panoramoje“ važiuoti į įvažiavima stačiu kalnu, tai Madeiroje tas stačiu klanu įgijo kitą reikšmę.

Savo džiaugsmui ir vargui išsinuomojom Fiat Panda- mažas, kompatiškas mašiniukas. Į kalną traukia silpnokai, bet užtat atlaikė visus Mindaugo drožimus ir bėgių permetinėjimus iš 3 į 1 ir pan.

2017-05-30. Pasiekę Madeirą, nusprendžiame salos pažintį suskirstyti į keturis regionus.

Be abejones, tik pasiekę viešbutį, metėm daiktus į šoną ir iškart bėgom prie vandenyno. Pakrantės čia uolėtos, kadangi visa sala susiformavusi iš vulkaninių uolų.

NOVATEK CAMERA

2017-05-31. Vakarų – pietų. Bandėmės laikytis tokio eiliškumo: Ponto do Sol, Moledos, Calheta, Prazeres, Ponto do Pargo, Pauld do Mar, Jardim do Mar.

Iš esmės visus mažesnius miestelius pravažiavome labai greitai ir jie visi primena mažus pajūrio kaimelius, kur žmonės pagrinde verčiasi žuvininkyste ir augina daržoves. Didelė dalis gyventojų augina bananus ir vynuoges. Aš norėdavau vis pasivaišinti, Mindaugas tai vadino vagyste. Kai jau taip skambiai įgarsino, tai susilaikydavau nuo vaišinimosi.

Dėmesio vertas miestas Jardim do Mar bei smėlio paplūdimį turinti Calheta. Jardim do Mar visai nedidelis miestelis prie pat vandenyno kranto, driekiasi į kalną, o visos gatvės tokio siaurumo, kad kartais galvodavau, kad aš su savo klubais ten neprasisuksiu. Namukai sustatyti viens prie kito, visi turintys siaurutėlius vartelius, mažiukus laiptelius ir dar kiekvieno kiemelio viduje suraizgytas gėlių darželis.

NOVATEK CAMERA

Dalis gatvelių išklota plytelėmis, kaip kokiam vonios kambaryje, viskas labai jaukiai suglausta, nudažyta, vaikštant gatvėmis jautiesi, kaip savo kieme tik sumažintam kokius penkis kartus. Taip ir nesupratome, ar šitame miestelyje miniatiuriniai žmonės gyvena, ar tiesiog toks miestelio stilius, kad visi pasijustų milžinais. Pro miestelėnų tvoras viliojo bananų ir braškių daržai, bet susilaikėm nuo pasivaišinimo, nes kaip jau supratote, tai vagystė. Kur ne kur rasi ir didelėm raidėm parašyta “Uogos-vaisiai nuodingi!“. Matyt, mėgina atbaidyt visus tokius besivaišinančius.

Calhetoje išsitraukėm madymkes ir puolėme į vandenyną. Calhetoje įrengtas smėlio paplūdimys ir užtvertas vandenyno krantas maudynėms, todėl čia visai jaukiai įsitaisėme ir leidomės į bangas.

NOVATEK CAMERA

Paplūdimyje yra tinklinio aikštelė, kavinės, dušai, tualetai. Ši vieta mums labai patiko.

Reikia paminėti, kad parkavimas šalia paplūdimio mokamas ir nepaisant to labai populiarus, todėl turėjome prasukti kelis ratus, kol radome kur pasistatyti savo žvėrį. Parkingas pakankamai pigus, todėl tikrai neverta ieškoti kažkokių nuošalesnių vietelių.

Kitus miestus verta lankyti, jei yra laiko ir norint labiau pajusti vietinę dvasią, bet iš esmės vėliau jie visi patampa vienodi.

2017-06-01. Šiaurė. Camara del Lobos, Cabo Girao, Ribeira Brava, Encumenada, Paul Serra, Porto Moniz, Seixal, Sao Vicente.

Pirmas sustojimas Camara de Lobos – gražus didesnis žvejybinis miestelis. Yra prieplauka laivams, mini vietinis sodas. Mieste vyko kažkokia šventė, tai visas miestas buvo pilnas veiksmo, vaikai šėlo, muzika grojo, gatvės išpuoštos girliandomis.

NOVATEK CAMERA

Nusprendę, kad gražių miestelių jau mums gana, pasileidome tiesiai į Cabo Girao – iškyšulį – tai antras pagal aukštį pasaulyje ir aukščiausias Europoje, virš Atlanto vandenyno iškilęs 580 metrų. Įspūdingiausia yra apžvalgos aikštelė su permatomis grindimis. Linksmiausia šios kelionės dalis yra ta, kad nusprendę, kad važinėjimo mašina mums per akis, dalį kelionės į vieną aukščiausių iškyšulių nusprendėmė įveikti pėsčiomis. Puškavome į tą kalną virš valandos (sukilimo nebuvo tiek daug, tačiau jis buvo labai status). Šiek tiek pervertinome savo jėgas. Madeira ne koks Mont Blanc’as, čia keliai serpantinais tik silpniesiems, jie kelius tiesia tiesiai į kalną. Todėl visą valandą lipome stačiai laiptais, darydami sustojimus, kaip kokie senučiukai, prisėsti, apsižvalgyti. 2017_0601_122715_003.JPG

Keliukas driekėsi per vietinių sodybas, daržus  (galėjome lasvai prisiskinti burokėlių, svogūnų, salotų, braškių ir t.t.). Pasijutome kaip kokioje ekspedicijoje, o skardis vis tolo ir tolo nuo mūsų. Atsidūrę viršuje, prisipaveikslavome ir šokome į tą patį kelią atgal prie savo mašiniuko. Kelias ne iš populiariųjų – sutikome tik viena žmogeliuką. Nuo Camara de Lobos iki Cabo Girao 3,5km, bet mes pradėjom pusiaukelyje. Būkit atsargus atstumas nedidelis, bet prakaitą liesit.

Kitas mūsų sustojimas Porto Moniz ir jame esantys natūralaus vandenyno vandens baseinai, apsupti vulkaninių uolų, kurios išlaiko vandenį gaivų. NOVATEK CAMERA

Iš tolo pamatome įspūdingą vaizdelį ir jau mintyse regime abudu besimaudančius tarp uolų. Deja, privažiavus uolas oras greitai pasikeičia ir dangus užsitraukia, vėjas pakyla, dedamas džemperius, užsitraukiame visus užtrauktukus ir nuliūdusiais veidais einame bent pasižvalgyti.

Besimaudančių visai nėra, tačiau turistų aplinkui kaip skruzdžių skruzdėlyne. Visi zuja aplinkui, fotografuja tuos baseinus, uolas, tačiau niekas nežengia į vandenį.  Susižvalgę, nutarėmę, kad mums šiauriečiams kažkoks +17 dar tikrai ne riba maudynėms, todėl greitai persirengiame ir neriame į baseinus. 2017_0601_152205_002.JPG

Baseinai tai tik sąlyginis pavadinimas, nes tai iš esmės vandenynas tik atskirtas uolienomis, priplaukus kraštą didelis skardis  į atvirą vandenyną – tikrai įspūdinga vieta. Iškišus galvą už atitvarų visos uolos vandenyno pusėje nusėtos ropinėjančių krabų. Vanduo baseinuose šildomas uolienų, todėl plaukiojimas labai malonus. Mindaugas nerdamas atsitrenkė į uolą, tai turės ant kūno prisiminimą iš Madeiros. Už puskilometro nuo šio natūralaus kampelio yra dirbtini lauko baseinai, gražūs, šiuolaikiški, bet mokami. Mes lauko gėlės, todėl ten net nekišam nosies 15 minučių šlovės natūraliose srovėse mums per akis.

2017-05-02. Kitą dieną nusprendžiame sujungti šiaurė ir rytus: vulkaninės uolos Sao Vicente, Santana, Porto da Cruz, P.S Lourenco, Machico.

Nuo pat ryto pasileidžiame ieškoti požeminių vulkaninių uolų šalia Sao Vicente miestelio. Mūsų nuostabai Sao Vicente miestelyje yra įsikūręs visas vulkanizmo centras.NOVATEK CAMERA

Bilieto kaina 8 eur, kas mūsų manynu, tikrai atitinka kokybę bei visą ekskursijos turinį. Nedidelėmis grupelėmis pasileidžiame į požeminius urvus, kuriuos praeityje išgraužė tekėjusi lava. Gidė išsamiai papasakoja visą lavos išsiveržimo ir sustingimo istorija pakankamai aiškia anglų kalba. Vėliau esame nuvedami į vulkanizmo centrą, kur apžiūrime ekspozicijas ir 3D filmo pagalba supažindinami su ugnikalnio išsiveržimais, padėjusiais susiformuoti Madeiros archipelagui. Ekskurijos pabaigoje liftu keliaujame šmaikščiai į “žemės centrą“.

Dienos pabaigai pasiliekame labiausiai į rytus nutolusį salos tašką – P.S. Lourenco. Tai nacionalinis rezervatas, kuriame iš vandenyno iškilusi didžiulė siaurų uolų grandinė. Dėl raudonos uolienų spalvos ši vieta vietinių vadinama Marsu. Čia galima pamatyti daug jūros paukščių kolonijų. Kelionė iki pačio ryčiausio taško irgi primena haikinimą, nes veda per uolienas ir tikrai reikalauja jėgų. Iš viso mums į vieną pusę užėmė apie 1  val. Vėjas šiose vietose pučia, kaip pasiūtęs. Nepervertinant tikrai buvo akimirkų, kai reikėjo laikytis uolų ar turėklų, nes rodos tik pasileisk ir skrisi.2017_0602_145434_006.JPG

Turistų sočiai, jeigu norite būti vieni vykit anksti ryte. Mes atvykom apie piet, tad didžioji dalis turitų jau buvo pajudėję nuo kalno. Varėm prieš srovę.

Dvi valandos prabėgo greičiau negu tikėjomės. Tualetų nėra, todėl greit šaunam su Panda į artimiausią degalinę. Važiuojam į Machico. O ten nustembam randam paplūdimį – smėlėtą. Nemalonus vėjas ir smėlis tarp dantų mūs viešnagę sutrumpino.

2017-06-03. Centrinė Madeira. Paskutinė diena su automobiliu, tad spaudžiam į Pico do Areeiro viršūnė virš 1.800 m. Tikra tinginio ekskursija. Iki pačios viršūnės privažiuojam automobiliu – nuostabus kelias.2017_0603_114636_005.JPG Nyram į debesys, važiuojam per pieną ir po kelių akimirkų pakylam virš debesų. Jie purūs kaip mamos pagalvės namuose, tokie didžiuliai kaip vanilinių ledų porcijos Funšalyje. Labai labai geras jausmas. Užkylam lig pačios viršunės. Nuo ten veda kelios haikinimo trasos. Kas pasirengės pakopinėt pasiimkit batus. Papyškinam filmutę, įkvėpėm to gėrio, jog bent dalį parsivežtume savo plaučiuos ir varom prie vandenyno. Pirma mintis į Machico, nes ten birus gražus smėlis, nėra akmenų kaip Calhetoje. Jau kelius pažįstam gerai, naviguojam lengvai. Bet kaip pasakė, naujai iškepta žmona: “Jeigu nelabai moki Lietuvoj vairuot, tai čia pražūtum, geriau net nemėginti vairuoti“.

Važiuojant link Machico oras traukiasi, termometras muša tik menku 21 laipsnį. Mes gi saloj, kur ta saulė ir nesveikas saulės įdegis. Opcija, varom kitus 40km į Calhetą. Nuvažiuojam nustembam oras kaip Alisą stebuklų šalyje – termometras pakyla iki 28 laipsnių, nors debesys aptraukę dangų.

2017-06-04. Funšalis. Judam jo link su vietiniu transportu. Autobusai vėluoja, tai būkit atsargūs. Ryte miestas ramus, namų stogai dengti tom pačiom čerpėm, užuodžiu NOVATEK CAMERAmonopolį. Kažkas laksto, senukai jau daužo kortom, po truputį lenda saulė. Buvom suplanavę aplankyti Botanikos sodą, bet kai pamatėm, jog su keltuvu ir Botanikos bilietu žmogui tai atseis ~30 Eur atsisakom šios minties. Visgi iš anksto buvom susiplanavę kelionę su katamaru į plačiuosius vandenis delfinų, banginių ir vežlių stebėti. Man viena įdomiausių ir įsimintiniausių atrakcijų – su nekantrumu laukiu. Gerą įvarom kremo – welcome on board! Vandens purslai teškia mums į akis, mes akis dar labiau plečiam. Už 20 min. pastebim pirmuosius laukinių delfinų ženklus. Visi suaugę, bet kai pamatai delfiną už 2 m. tuo tavęs imi elgtis kaip lelius. Tas delfinų garsas kaip echoskopas duoda per kūna. Jų tuntas, visas būrys mus lydi geras 15min. Einam į pavėsi nusvilom kaip kapitonai Sperow. Judam gilyn į vandenyną, bet banginio nė ženklo. Šią pramogą paliekam Islandijos kelionių agentūroms. Atrodo priplaukėm Cabo Girao. Merkiam inkarą. Laisvė nuogaliams. Su trūsais neriam į atvirą vandenyną – o wow wow pirmas kartas. Nuostabi atrakcija. Įgula stebėtinai maloni – užskaitau. Varom namo, laikas dienos pabaigą praleist su Hario Poterio knyga ir pasiplaukiojimais baseine.

2017-06-05. Porto Santo. Keliamės anksčiausiai per visas atostogas, pusryčių negaunam NOVATEK CAMERAtraukiam į uostą. Kelionės ilga nuo Madeiros žemės iki Porto Santo žemės 3 val. Brigitą užsiūbuoja – jūros liga. Skrodžiam jūra kaip su ledlaužiu. Išlipam, žmonių minios, tuntai. Iš uosto iki centro 5 min. autobusu. Paplūdimy pasitinka auksinis smėlis ir žydras vanduo, ir dydelis vėjas. Jaučiamės išvargę nuo saulės – nuomojam skėtį ir gulam į šešėlį, bet vėjas smėlį žeria į akis negaili. Mėginu maudytis, šiltas vanduo skaičiau, jog 18-22 laipsniai, bangos daužo, o vandenynas traukia į save. Pavalgom, pasivaikštom smėlėtu pajūriu. Bet nėra entuziazmo, nudegėm į mėlinumą jau. Vėl į autobusą ir į keltą trijų valandų kelionei. Šįkart renkamės kelto galą, gal mažiau siūbuos – neprašovėm. Grįžtam be didesnio vargo į Madeirą vėlai vakare. NOVATEK CAMERAAutobuso į Garajau teks laukti apie 2 val. Mieste žiūrkėms, egzotiniams tarakonams vietą užleidžia saulę mylintys driežai. Labai ramu, šilta, besiblaškančių žmonių pilna. Namie būnam po vidurnakčio vietos laiku. Ar kartočiau kelionę į Porto Santo, turbūt ne, nebent kelionės pradžioje, kai dar būni išssiiilgęs saulės.. Kaina 120 Eur dviems, kelionės laikas 6 val. pirmyn atgal.

tikrai verta aplankyti Madeiroje, tai:

  • Vulkaniniai baseinai
  • Laukinių banginių ir delfinų stebėjimas vandenyne
  • Centrinis kelias automobiliu, kuomet pakyli virš debesų.

Biudžetas ~1.800 Eur dviems. 1.000 Eur viešbutis ir skrydis iš Varšuvos, 80 Eur transportas Vilnius – Varšuva – Vilnius, maistas 200 Eur, transportas Madeiroje 200 Eur, kuras 70 Eur, pramogos 220 Eur, 40 Eur suvenyrai.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s